Degalų kainos dėl konflikto padidėjo: kiek Europa už maistą mokės po 2–3 mėnesių?

Kai tarptautinis konfliktas paliečia naftos tiekimą ar pagrindinius gabenimo maršrutus, pirmasis signalas beveik visada matomas degalinėse. Šiuo metu Europą veikia Artimųjų Rytų konflikto sukeltas spaudimas energijos rinkoms: sutrikimai regione kelia naftos ir ypač dyzelino kainų riziką, o rinkos baiminasi ilgesnių logistikos trikdžių ir brangesnio transportavimo. Analitikai taip pat pažymi, kad dėl mažesnio perdirbimo ir pakitusių tiekimo srautų ypač pažeidžiamas tampa vidutinių distiliatų segmentas, kuriam priklauso dyzelinas – būtent tas kuras, kuris svarbiausias Europos logistikai ir maisto tiekimui.

Tačiau maisto kainos nekyla tą pačią dieną, kai pabrangsta degalai. Iš pradžių išauga vežėjų, ūkių, perdirbėjų ir prekybininkų sąnaudos. Tik vėliau jos persikelia į galutinę produkto kainą. Šis vėlavimas ir yra priežastis, kodėl vartotojai dažnai pirmiausia pamato brangesnį kurą, o tik po kelių savaičių ar kelių mėnesių – didesnes kainas parduotuvėse. ECB pastarosiomis dienomis taip pat pabrėžė, kad energijos šokai Europoje vis dar lieka vienas svarbiausių infliacijos rizikos kanalų, nes jie persiduoda ne tik tiesiogiai per degalų kainas, bet ir netiesiogiai per gamybą, transportą bei verslo lūkesčius.

Būtent todėl klausimas „kiek mokėsime už maistą po 2–3 mėnesių?“ yra visai logiškas. Toks laikotarpis rinkoje dažnai būna pakankamas, kad brangesnė energija pradėtų matytis sutartyse, pervežimo tarifuose, sandėliavimo kainose ir prekybininkų sprendimuose. Kitaip tariant, jei konfliktas laikosi ilgiau nei kelias savaites, poveikis maistui Europoje beveik neišvengiamas.

Kokie produktai Europoje brangs labiausiai ir kodėl?

Didžiausią spaudimą per artimiausius 2–3 mėnesius greičiausiai pajus tie maisto produktai, kurių savikainoje daug logistikos, šaldymo, pakuočių ir perdirbimo. Tai reiškia, kad jautriausios kategorijos gali būti mėsa, pieno produktai, šaldyti gaminiai, importuojami vaisiai ir daržovės, taip pat labiau perdirbtas maistas. Kuo produktas daugiau keliauja, kuo daugiau energijos reikia jo laikymui ar apdorojimui, tuo labiau jis reaguoja į degalų brangimą. Reuters ir verslo bendrovių komentarai rodo, kad net už maisto sektoriaus ribų gamintojai jau kalba apie augančias logistikos, plastikų ir kitų naftos pagrindu gaminamų žaliavų sąnaudas, o tai reiškia, kad kainų spaudimas yra platesnis nei vien transportas.

Maisto kainoms svarbi ne tik degalų kaina, bet ir trąšos, chemijos produktai, pakuotės bei energija visoje tiekimo grandinėje. FAO balandžio pradžioje nurodė, kad pasaulinės maisto žaliavų kainos kovą kilo antrą mėnesį iš eilės, o viena pagrindinių priežasčių buvo būtent dėl konflikto išaugusios energijos sąnaudos. FAO taip pat pažymėjo, kad trąšų rinkoje padidėjo neapibrėžtumas, o kai kuriose grupėse kainų spaudimas gali tęstis, jei konfliktas užsitęs. Tai svarbu Europai, nes net jeigu prekybos centruose netrūksta pačių maisto produktų, jų pagaminimo ir atgabenimo savikaina vis tiek gali kilti.

Kita svarbi detalė – Europa nėra vienalytė. Pietų, Vakarų ir Šiaurės Europos šalys tą patį šoką gali pajusti nevienodai. Valstybės, kuriose didesnė priklausomybė nuo importo, ilgesni tiekimo maršrutai ar mažesnės namų ūkių pajamos, dažniausiai šiuos kainų šuolius jaučia aštriau. Todėl vienur brangimas gali labiau matytis šviežių importinių produktų lentynose, kitur – perdirbto maisto ar pieno segmentuose. Bendra kryptis vis dėlto ta pati: kuo ilgiau laikosi aukštos energijos kainos, tuo daugiau produktų Europoje pamažu įtraukia papildomas sąnaudas į galutinę kainą.

Kiek Europa iš tiesų gali mokėti daugiau po 2–3 mėnesių?

Jeigu kalbėtume realistiškai, artimiausiais mėnesiais Europa greičiausiai nepamatys vieno dramatiško „maisto kainų sprogimo“, tačiau labai tikėtinas platesnis, nuosaikus ir nelygus brangimas. Kitaip tariant, ne visi produktai šoks vienodai ir ne visose šalyse kainos augs tuo pačiu tempu, tačiau bendras pirkinių krepšelis daugeliui vartotojų gali tapti brangesnis. Šiuo metu tarptautinės institucijos ir rinkos dalyviai labiau linksta ne prie 2022 metų masto šoko scenarijaus, o prie lėtesnio, bet vis tiek juntamo spaudimo. Tai reiškia, kad po 2–3 mėnesių europiečiai greičiausiai mokės daugiau ne todėl, kad staiga pritrūks maisto, o todėl, kad pabrangs visas kelias nuo gamybos iki parduotuvės.

Svarbiausias veiksnys dabar yra konflikto trukmė. Jei įtampa sumažėtų gana greitai, dalis dabartinio kainų spaudimo gali likti laikina ir ne visa jis bus perkelta vartotojams. Tačiau jei brangesni degalai ir logistikos trikdžiai išliks visą artimiausią ketvirtį, tuomet vasaros pradžioje ir viduryje maisto kainų kilimas Europoje būtų gerokai labiau tikėtinas. Tokiu atveju vartotojai pirmiausia tai pajustų kasdienėse kategorijose – piene, mėsoje, vaisiuose, daržovėse, šaldytuose gaminiuose ir dalyje būtiniausių perdirbtų produktų.

Todėl atsakymas į klausimą, kiek Europa mokės už maistą po 2–3 mėnesių, šiandien skamba taip: veikiausiai daugiau, bet ne vienodai ir ne visur dramatiškai. Jei konfliktas toliau laikys aukštas naftos ir dyzelino kainas, europiečių maisto sąskaitos didės palaipsniui, per tiekimo grandinę, o ne per vieną staigų kainų šuolį. Kitaip tariant, degalų brangimas jau dabar tampa signalu, kad po kelių mėnesių už dalį kasdienių produktų Europoje teks mokėti daugiau.